Nuo 1995 iki 2006 metų, automobilių gamintoja BMW, gamino bene geriausius šešių cilindrų benzininius variklius. Jie ne tik siūlydavo solidžias dinamines savybes, bet ir pasižymėdavo pakankamai ištvermingu charakteriu. Vis dėlto, kaip ir daugelis vidaus degimo variklių – jie nebuvo idealūs.
Benzinu arba dyzelinu varomos jėgainės daugelį metų pagrindiniu ir kone svarbiausiu kiekvieno automobilio komponentu, vizitine kortele, pranašumu, dėl kurio norėjosi įsigyti konkrečios markės mašiną. Tai žinojo visi automobilių gamintojai, tačiau žvelgiant į BMW variklių istoriją, susidaro įspūdis, jog Vokietijos gamintojas vidaus degimo varikliams skyrė išskirtinai ypatingą dėmesį. Tiesiog užtenka pažvelgti į dešimtą dešimtmetį.
Naujoji BMW benzininių variklių era prasidėjo 1990-ųjų pradžioje. Tuomet iš Vokietijos kilęs gamintojas žiniasklaidos atstovams bei kitiems smalsuoliams pristatė visapusiškai naują 6 cilindrų variklį – „M50“. Jis pakeitė iki tol gamintą „M20“, kuris net ir tuometiniais standartais, tiesą sakant, buvo laikomas tikra kriošena.
Naujas blokas, efektyvesnis aušinimas
BMW turėjo ne vieną priežastį, dėl kurios gamintojas norėjo ir privalėjo pakeisti iki tol naudotus šešių cilindrų variklius. Jeigu „M20/M30“ variklių gama buvo sukurta tam, jog užpildytų esančią spragą, tai „M20“ pakeitę „M50“ turėjo padėti gamintojui ženkliai pagerinti automobilių efektyvumo ir dinamines savybes. Juolab, devintasis dešimtmetis parodė, jog europiečiai pradeda reikalauti automobilių, kurie ne tik gražiai baubtų.
1990-aisiais oficialiai pristatytas ir netrukus į BMW automobilius pradėtas diegti „M50“, palyginus su savo pirmtaku, pasižymėjo keliomis išskirtinėmis savybėmis. Visi „M50“ varikliai turėjo nebe vieną, o du paskirstymo velenus, ir itin lengvą bei iš plastiko pagamintą įsiurbimo kolektorių.
Nereikėtų užmiršti ir dar vieno svarbaus „išradimo“. Praėjus dvejiems metams nuo „M50“ variklių gamos pristatymo, 1992-aisiais, BMW iškilmingame pristatyme pademonstravo atnaujintą „M50“ variklių gamą į kurią buvo diegiama vožtuvų valdymo sistema – „VANOS“.
Praėjus dar dvejiems metams BMW pristato gerokai didesnę reikšmę turėjusius „M52“ variklius. Ypač, kai diskusija pakrypsta link variklių efektyvumo temos.
Pavyzdžiui, Europos rinkai skirti automobiliai turėjo „M52“ variklius, kurių blokai buvo pagaminti iš aliuminio, o ne iš pilkojo ketaus. Tuo tarpu Jungtinių Valstijų ir Kanados rinkoms skirti egzemplioriai buvo komplektuojami su motorais, kurių blokas buvo pagamintas iš pilkojo ketaus.
Praėjus ketveriems metams, 1998-ųjų spalį, BMW surengė spaudos konferenciją, kurioje buvo pristatoma dar viena naujiena – „M52TU“. Šį kartą tai buvo ženkli „M52“ variklio evoliucija, kuri su savimi „atsinešė“ elektroninį droselio sklendės valdiklį (atsargai buvo paliktas mechaninis analogas) bei patobulintą kintamo vožtuvų valdymo sistemą.
Jeigu anksčiau vožtuvų valdymo sistema keitė tik įsiurbimo velenėlio padėtį, tai „Double Vanos“ sistema valdė įsiurbimo ir išmetimo velenėlį. Ir galiausiai – BMW atliko rimtus pokyčius variklio aušinimo sistemoje, kuri įprastai būdavo silpniausia šios markės mašinų vieta.
Vis dėlto, dabar, praėjus daugiau nei 20-čiai metų, šios serijos varikliai labai dažnai pasižymi nesandaria aušinimo sistema, o ji gali iššaukti gana rimtą problemą – variklio perkaitinimą ir variklio bloko deformaciją.
Jie gali „ėsti“ alyvą ir perkaisti
Atsižvelgiant į šių variklių amžių, natūralu, jog iš jų nereikėtų tikėtis absoliučiai idealaus veikimo. Perkant naudotą automobilį su vienu iš šių variklių, bene dažniausiai pasitaikanti problema – pernelyg didelis apetitas alyvai.
Įprastai, daugelis iškart įvardija, jog turėtumėte pasiruošti keisti stūmoklių žiedus. Vis dėlto, jeigu apetitas alyvai yra ryškesnis, problema gali slypėti alyvos separatoriuje. Nors ši detalė nėra brangi, jos pakeitimas gali iššaukti ne vieną keiksmažodį. Priėjimas prie šios detalės gana sudėtingas, nes ji slypi už variklio (praktiškai po priekiniu stiklu).
Vis dėlto, didžiausią galvos skausmą gali kelti problemos (vėl) su aušinimo sistema. Norint variklio eksploatacijai išleisti minimalią sunkiai uždirbtų pinigų sumą, tiesiog privaloma atidžiai ir kruopščiai prižiūrėti aušinimo sistemą.
Tai reiškia, jog reguliariai turėtumėte išvalyti pagrindinį radiatorių. Juolab, po tiek metų eksploatacijos, sugesti gali bene kiekvienas komponentas. Nuo elementaraus termostato iki savo funkcijos neatliekančio radiatoriaus ventiliatoriaus.
Verta pridurti, jog šiems varikliams kompanija palaiko du aušinimo ventiliatoriai. Mechaninis aušinimo ventiliatorius varomas vandens siurblio pagalba, o antrasis, elektrinis, atlieka pagalbinio aušintuvo funkciją, kuris veikia įjungus oro kondicionierių.
Problemos dažniausiai kyla karštomis vasaromis dienomis, kai pagrindinis ventiliatorius turi atlaikyti ypatingai didelius variklio aušinimo krūvius. Natūralu, jog didžiulis krūvis tenka ir vandens siurbliui, kol, galiausiai, vieną dieną jis tampa nesandarus. Vis dėlto, nepaisant šių trūkumų, tinkama priežiūra leidžia šiais varikliais džiaugtis iki pat pasaulio pabaigos.
