Straipsniai

Iš aštuonių dalių suvirintas „lietuviškas“ automobilis išbandytas ADAC laboratorijoje

Lietuviškojo „TopGear“ žurnalo komanda kartu su didžiausios šalies draudimo bendrovės „Lietuvos draudimas“ ekspertais, partneriais iš Automobilių kelių direkcijos, techninės apžiūros įmonių asociacijos „Transeksta“ ir Lietuvos automobilininkų sąjungos sėkmingai įveikė antrąjį unikalaus eksperimento „Geležiniai spąstai“ etapą, rašo „TopGear Lietuva“.

Vokietijos automobilininkų klubo ADAC centrinėje laboratorijoje Landsbergo miestelyje pagal „Euro NCAP“ metodiką buvo sudaužytas iš 8 dalių suvirintas 3-osios serijos BMW.

Bandymo metu buvo išsklaidytos bet kokios abejonės, kokių grėsmių tokios mašinos keleivių gyvybei kelia šiurkščiausios įmanomos intervencijos į automobilio konstrukciją, kai mašinų sąvartynai tampa svarbiausiais detalių tiekėjais, o serviso meistrai dirba spjovę į esminius saugumo reikalavimus.

Tačiau prieš pristatydami pagrindinius eksperimento rezultatus, pateikiame atsakymą į dar vieną labai svarbų klausimą: ar įmanoma atskirti sveiką mašiną nuo automobilio-frankenšteino?

Eksperimento herojų išardžius ir supjausčius į 8-ias dalis, o po to jas suvirinus ir tokiu būdu sukonstravus tipišką „lietuvišką“ mašiną, ketinome savo kūrinį nugabenti į turgų ir ten patikrinti potencialių pirkėjų akylumą.

Deja, ADAC vadybininkams paprašius pristatyti automobilį kiek anksčiau, planus teko koreguoti ir visas jėgas skirti tam, kad BMW klonas kuo greičiau atsistotų ant ratų.

„Geležinių spąstų“ projekte talkinęs meistras specialiai kai kurių vietų, palytėtų diskinio pjūklo ir suvirinimo aparato, nemaskavo, o glaistą ir dažus panaudojo minimaliai. Tačiau, kaip patikino mūsų partneris – „pradanginti“ siūles yra vienas lengvesnių uždavinių.

Remonto pėdsakai po variklio dangčiu paslepiami ant šviežiai dažytų paviršių užpūtus porą saujų dulkių. Bet kokie randai mašinos dugne „išnyksta“, kai baigęs remontą skardas apipurški bitumu ir iškart po to nuvažiuoji keletą kilometrų žvyrkeliu ar nešvariu asfaltu.

Išsiaiškinti tikrąją padėtį galima nebent pakėlus salono kiliminę dangą, lubų apmušalus ar kitus apdailos elementus. Net magnetai ar dažų storio matuoklis ne visais atvejais gali padėti. Juolab pirkdami nebrangius, nuo 5-ių iki 10-ies tūkstančių litų kainuojančius, automobilius paprastai žmonės net nekelia tokių klausimų.

Kai kuriais atvejais pastebėti klastotes – kad automobilis nebeturi saugos oro pagalvių, kad jo pagrindinės konstrukcijos buvo tiesintos, pjaustytos ir virintos– iš tiesų be galo sunku. Reikalas tas, kad mašinos rėmas ir ypač pasyvųjį saugumą užtikrinantys elementai būna suklijuoti iš keleto plieno lakštų.

„Teoriškai keičiamą sumaitotą statramstį, slenkstį ar kurią nors panašią detalę reikėtų išlukštenti ir virinti kiekvieną sluoksnį atskirai. Praktiškai dažniausiai susegamas tik viršutinis skardos sluoksnis. Virinimo siūlę nušlifavus, užglaisčius ir nudažius, pastebėti pjūvio pėdsakų beveik neįmanoma. Ypač, jei toje vietoje ar šalia yra kokių nors polimerinių skydelių, puošybos elementų, izoliacinių medžiagų“, – pripažino „Transekstos“ ekspertas Ramūnas Vėlavičius.

Kitaip tariant, kol juridiniai ir procedūriniai mechanizmai, galintys apsaugoti Lietuvos rinką nuo mirtinai pavojingų mašinų kuriami, pakliūsite į „geležinius spąstus“ ar ne priklauso tik nuo automobilio pardavėjo ir jį remontavusio meistro sąžinės.

Back to top button