„Audi“ – visame pasaulyje žinomas automobilių gamintojas, kuris didžiuojasi, jog yra „VAG“ koncerno šeimos narys. Vis dėlto, išdidžiai keturių žiedų simboliką dėvintys ratuočiai kadaise priklausė kitam automobilių gigantui – „Daimler“, o tiksliau – „Mercedes Benz“.
„Audi“, kaip automobilių gamintojas, suklestėjo būdamas ne po „Daimler“, o po „VAG“ koncerno sparnu. „Quattro“ – keturių varančiųjų ratų pavara, nuostabūs 5 cilindrų benzininiai motorai bei neįtikėtina sėkmė tarptautinėse automobilių sporto varžybose atkeliavo vadovaujant ambicingiems „VAG“ vadovams, ir nors „Daimler“ neprisidėjo prie ženklaus „Audi“ bei „Auto-Union“ atgimimo, tačiau už šios partnerystės slypi labai įdomi istorija, kurią šiandien ir papasakosime.
Istorinė vertybė
„Audi“ daugelį metų buvo „Auto-Union“ koncerno nariu. Jis buvo suformuotas dėl labai elementarių priežasčių – noro išlikti itin konkurencingoje automobilių rinkoje. Šis sprendimas lėmė, jog po „Auto-Union“ sparnu atsirado net keturi skirtingi automobilių gamintojai: „Audi“, „DKW“, „Horch“ ir „Wanderer“.
Nepaisant susijungimo, kiekviena markė sugebėjo išlaikyti savo identitetą ir išskirtinumo faktorių. Naujai suformuotas koncernas buvo skirtas tam, jog keturi itin pajėgūs automobilių kūrėjai galėtų sumažinti kūrimo ir gamybos kaštus, bei paspartinti technologinį progresą. Iš tiesų – tai buvo pirmasis milžiniško „VAG“ koncerno prototipas po kurio sparnu gyvena keletas skirtingų gamintojų ir tuo pačiu dalinasi tais pačiais komponentais: nuo variklių ir elementarių interjero detalių.
„Auto-Union“ visoje Europoje išpopuliarėjo po keleto pergalių tarptautinėse automobilių sporto varžybose. Tik ką iškeptas koncernas sugebėjo mesti iššūkį vienam didžiausių automobilių kūrėjų – „Mercedes Benz“.
„Auto-Union“ gamyklinė komanda dalyvavo skirtinguose čempionatuose, kurie vyko Vokietijoje, Šveicarijoje ir tuometinėje Čekoslovakijoje. Pavyzdžiui, 1934 metais „Auto-Union“ gamyklinė komanda laimėjo beveik visas varžybas, kuriose dalyvavo.
Augantis pergalių skaičius augino ir inžinierių epitetą, todėl natūralu, jog nuolatos tobulinami bolidai 1936 metais „Auto-Union“ atnešė Europos čempionų taurę.
Nuostabią kovą su „Mercedes Benz“ sustabdė Antrojo pasaulinio karo pradžia. Sparčiai įsiplieskęs konfliktas paskatino daugelį gamintojų sustabdyti savo veiklą arba pakeisti veiklos kryptį.
„Auto-Union“ buvo paskatintas atsisakyti lengvųjų automobilių gamybos. Vietoj jų vokiečių koncernas privalėjo gaminti karinę techniką, kuri buvo naudojama skirtinguose Antrojo pasaulinio karo frontuose.
Didžiausia „Auto-Union“ koncerno problema buvo ta, jog šio automobilių pramonės giganto gamyklos buvo pastatyto rytinėje Vokietijos dalyje. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, visos „Auto-Union“ gamyklos, lenktyniniai bolidai, gamyklose buvęs inventorius, būsimų modelių brėžiniai pateko į Tarybų Sąjungos rankas.
Nauja era
„Auto-Union“ vadovai neturėdami kitos išeities su savimi pasiėmė ką galėjo ir persikėlė gyventi į vakarinę Vokietijos dalį, kurioje talentingiausi koncerno inžinieriai privalėjo savo veiklą pradėti iš naujo. Nuo visiškai tuščio popieriaus lapo.
Sukurti naują kompaniją niekada nebuvo lengva. Tai puikiai žinojo ir tuometiniai „Auto-Union“ vadovai, kurie koncerno prisikėlimo procesą pradėjo nuo biudžetinės klasės ratuočių kūrimo. Nors naujieji modeliai buvo sutikti palankiai, tačiau karo nualinta Europa neleido kompaktiškiems „Auto-Union“ gaminiams konkuruoti su tokiais modeliais kaip: „Citroën 2CV“ ar „Volkswagen Beetle“.
Sparčiai mažėjantis kapitalas paskatino „Auto-Union“ vadovus ieškoti partnerių, kurie norėtų investuoti ar bet kaip prisidėti prie sėkmingos koncerno veiklos.
Friedrichas Flickas, vienas didžiausių „Auto-Union“ koncerno akcininkų, buvo vienas iš tų žmonių, kuris ėmėsi iniciatyvos. Po labai ilgai trukusių derybų, jis įsitikino „Daimler“ valdybos tarybą, jog „Auto-Union“ galėtų tapti pigesnių, masėms prieinamų automobilių gamintoja. Tokiu būdu milžinišką patirtį turintis koncernas galėtų puikiai papildyti „Mercedes Benz“ produktų krepšelį.
1958 metų kovą, „Daimler“ koncerno valdybos taryba nusprendė įsigyti 88% „Auto-Union“ akcijų. Nepraėjus net dvejiems metams, 1960 metų, vasario 1-ąją dieną, „Daimler“ įsigijo likusius 12% akcijų ir tapo vienvaldžiu „Auto-Union“ savininku.
Naujieji šeimininkai iškart pradėjo įgyvendinti ambicingą modernizacijos planą. Pagal „Daimler“ valdybos tarybos patvirtintą planą, „Auto-Union“ gavo net 340 milijonų Vokietijos markių injekciją. Didžiausia problema buvo ne investicijos, bet kuria kryptimi reikia eiti modernizuojant „Auto-Union“.
Nuo pat pirmųjų dienų „Daimler“ koncerno atstovai norėjo sustabdyti trijų cilindrų variklių gamybą ir juos pakeisti efektyvesniais – keturių cilindrų analogais. Ties šiuo momentu visas dėmesys turi būti nukreipiamas į tuometinius „Mercedes Benz“ inžinierius: Fritzą Nallingerį, Rudolfą Uhlenhautą ir Ludwigą Krausą. Būtent šie trys inžinieriai pradėjo darbuotis prie visiškai naujo motoro, kuriam buvo paskirta labai svarbi užduotis – tapti visų „Auto-Union“ automobilių širdimi.
Tai buvo keturių cilindrų, 1,7 litro darbinio tūrio jėgos agregatas, kuris turėjo iš pilkojo ketaus pagamintą bloką ir iš aliuminio pagamintą galvą. „M118“ vardu pavadintas motoras išvystė 72 arklio galias esant 5000 aps/min. ir 128 Nm sukimo momentą esant 2800 aps/min.
„M118“ buvo sukurtas taip, jog galėtų lengvai tilpti į „DKW F102“ sedano variklių skyrių. „DKW F102“ buvo vienas pirmųjų, naujos kartos modelių, kuriuo buvo siekiama padėti tvirtus pamatus sekančiam projektui – „F103“.
Kaip bebūtų keista, vienas iš tuometinių „Daimler“ valdybos narių, Carlas Hahnas, savo kolegoms pasiūlė atgaivinti „Audi“ markės vardą, kuris galėtų tinkamai reprezentuoti ne tik „Auto-Union“, bet ir naująjį modelį – „F103“.
Kol inžinieriai tobulino „F103“ modelį, tuometinei „Daimler“ vadovybei nerimą kėlė sparčiai mažėjantys „DKW“ markės automobilių pardavimai, ypač Prancūzijoje ir Vakarų Vokietijoje. Sparčiai atsigaunanti regionų ekonomika paskatino vairuotojus dairytis į šiek tiek brangesnius, ne ekonominės klasės automobilius.
Nuolatos mažėjantys pardavimai ir sparčiai augantys „Daimler“ nuostoliai privertė koncerno vadovus pakeisti ilgai suplanuotą taktiką. Nors „F103“ modelio debiutas turėjo įvykti 1960-ųjų pradžioje, tačiau sparčiai senkantys finansiniais resursais paskatino „Daimler“ pradėti platinti „Auto-Union“ akcija. Pastarosiomis labai greitai susidomėjo Vokietijos valdžios užnugarį turėjusi „Volkswagen AG“. Metams bėgant „Volkswagen“ ne tik padidino savo akcijų dalį, bet ir paskatino „Daimler“ atsisakyti bet kokių investicijų į „Auto-Union“ bei „Audi“. 1965 metų, vasario 1-ąją dieną, „Volkswagen“ tapo oficialia „Auto-Union“ savininke. Tais pačiais metais naujieji šeimininkai pradėjo „F103“ projekto gamybą.
„Volkswagen“ ne tik gavo visoje Europoje žinomą prekinį ženklą, bet ir beveik užbaigtą projektą, kuris padėjo pamatus visiems priekiniais ratais varomiems „Audi“ bei „Volkswagen“ modeliams. Būtent „F103“ platforma ir daugelis kitų komponentų buvo panaudoti „Audi 80“ ir „Volkswagen Passat“, kurie tapo neįtikėtinai populiarūs Vakarų Europoje. Pavyzdžiui, pirmoji „Audi 80“ modelio karta sulaukė daugiau kaip 200 000 užsakymų. Tuo tarpu pirmoji „Audi 100“ karta sulaukė beveik 828 000 užsakymų!
„Volkswagen“ iš tiesų sugebėjo „Audi“ markę paversti pasaulinio lygio žaidėju, tačiau už itin sėkmingą šio gamintojo atgimimą reikėtų dėkoti ne bet kam, o „Daimler“.
Įdomu, ar dabar pastarojo koncerno vadovai gailisi „Audi“ atidavę į pagrindinio konkurento rankas?
