Straipsniai

Kalbam su Artūru Kundeliu apie BMW ir svajonių darbo konkursą

Daugeliui automanų Artūro Kundelio vardas gali būti truputi kažkur girdėtas… šiomis dienomis. Taip, būtent Artūrui siekiame padėti gauti svajonių darbo BMW pasiūlymą. Tie kas dar apie tai negirdėjote, žvilgterkite čia. Na, o tiems kas girdėjo – noriu priminti, kad balsuoti galima kasdien, tad tai ir padarykime. Šiuo metu, pirmame etape Artūras stipriai pirmauja. Džiugu žinoti, kad tai šiek tiek ir automanas.lt, bei mūsų iniciatyvą palaikiusių gazas.lt skaitytojų nuopelnas. Ačiū Jums visiems.

Nusprendėme šnektelti su Artūrų apie BMW, įgyvendintas svajones ir šį konkursą. Pradėjus kalbėti supratau, kad apie automobilius su Artūru trumpai pakalbėti neišeis…

 

Kaip prasidėjo tavo „draugystė“ su automobiliais?

Pradėsiu nuo esmines aplinkybės, kad paauglystėj buvo šiek tiek problemų su sveikata, dėl kurių buvo pažeisti stuburo nervai ir nuo tada nevaikštau. Kadangi ištisas sėdėjimo namie reiškinys yra tikrai ne koks, nusprendžiau pabandyti nusipirkt ir prisitaikyti automobilį. Variantų buvo visokių. Svarstymai prasidėjo nuo visokių spuogų, kaip Renault Twingo (dėl ko dabar tikrai siaubingai gėda), bet pamažu progresavo į Hondų pusę. Pats nepajutau, kaip pradėjau 2006 metais žiurinėti Mitsubishi 3000GT ir 1998 metų Impreza, berods 2.5RS. Vis dėlto finale apsistota ties kompromisiniu variantu – E36 325i Coupe. Iš Suomijos atsisiųsta kokybiška rankinio valdymo įranga ir…pradėtos laikyti teisės.

BMW iš tikrųjų nebuvo svajonių automobilis nuo pat pradžių. Domėjausi tik tarptautiniu autosportu, pradedant Formule 1, baigiant visomis kitomis klasėmis. Bet domėjausi labai stipriai, tik fiziškai to išreikšti nebuvo sąlygų. Tekdavo tiesiog kaupti žinių bagažą iš interneto, filmų ir knygų apie autosportą.

BMW pirkti paskatino draugas ir iki šiol esu jam už tai labai dėkingas. Tai gamintojas su idėja, su ištisus dešimtmečius siūlomu labai teisingu variklių arsenalu ir, kas be ko, puoselėjantis RWD net ir šiais ekologiškais ir vartotojiškais laikais. Taip pat labai vertinu istoriją, didelius, nevienadienius BMW nuopelnus ilgų nuotolių lenktynėse bei bendrą „mažiau kalbų, daugiau greičio“ požiūrį, kurio tvirtai laikosi ir Porsche, ir Subaru. Tai trys mano mėgstamiausi gamintojai.

Aišku, Lietuvoje dažnai tenka pripažinti rimtų Hondų pranašumą. Kaip matom ir Fast Lap’e, su savo svoriu ir galingais atmosferikais šitiems mažiems japonams prilygsta nebent kiti japonai. Bet man tai nėra vienintelis faktorius, vairuodamas aš noriu jausti malonumą ir dėl to niekada sau nenorėčiau nieko varomo 4 cilindrais ir priekiniais ratais. Toks jau tas mano supratimas apie tai, kaip turi atrodyti automobilis, o kad važiuoti greičiau už tave gali daug kas, yra faktas ir reikia tai ne tik gerbti, bet ir žiūrėti savo paties daržą, kodėl nuo kažko atsilieki. :)

Kaip žinia, nusipirkęs automobilį važinėjimu Kauno gatvėmis neapsiribojai. Tad kur teko pabuvoti?

Visą pusmetį prieš įsigyjant BMW, jau buvau kruopščiai suplanavęs ir pirmąja kelionę. Ne vien vietą, tačiau ir tikslią datą, ir kelionės dienotvarkę buvau sumastęs, nors dar net nežinojau, kaip tas mano vairavimas atrodys ir ar iš viso viskas pavyks. Taigi, porą mėnesių pasivažinėjęs, susimečiau daiktus, pasisodinau šalia keleivę ir išlėkėm tiesiai šviesiai į Niurburgringą! Gūdžiais 2006 metais apie jį Lietuvoje žinojo labai nedaug, o internete video iš ten irgi buvo vienetai. Trasą išmokau iš primityvių to meto vairavimo simuliatorių. Sunku apsakyti jausmus, kaip praleidus 4 metus neišeinant iš namų, ir net nežinant kaip per tą laiką pasikeitė tavo miestas, staiga boom – skrendi trečia autobano juosta, visai kitokiame pasaulyje nei esi įpratęs. Ring’o krikštas praėjo sėkmingai, bet virusu jau užsikrėsta nepataisomai. Sekanti vasara – vėl ten pat, vėl 4 ratai džiaugsmo. Tą kart aplankėme ir aplinkines trasas: Asseną, Oscherslebeną, Reims bei F1 bandymus Spa-Francorchamps. Dar kitais metais suorganizavau kelione po Europą kartu su būreliu BMW Fanų su piktutėliu, buvusiu Dariaus Balio E34 540i. Apie krizę tuo metu nebuvom dar nieko girdėję, todel 20 litrų sąnaudos tais laikais visiškai negąsdino. Retai kada važiuodami lėčiau nei 200 km/h., aplankėm Monzą, apvažiavom Monte Karlo F1 trasą, vėlgi užsukom į Niurburgringą.

Kaip suprantu, istorija tuo neapsiribojo..?

Tiesa. Palengva, nejučia pradėjau kišt visus pinigėlius į BMW: ratai, padangos, važiuoklės modai, perdažymas iš žalios spalvos į juodą. Jei nesumeluosiu, 2009 metais atsirado Fast Lap, kuriame jaučiau, kad galėjau save realizuoti. Kačerginėje lankytis pradėjau vis dažniau ir dažniau.

Technika nėra amžina ir mano M50B25’a arkliai palikinėdavo su kiekviena diena. Priverstinis „automato“ naudojimas irgi atimdavo iš manęs po 1-2 sekundes. Jaučiau, kaip su kiekvienom varžybom tapdavau vis mažiau konkurencingas, ir nors plėšydavausi, rizikuodamas automobiliu ir savimi, bet analogiški BMW tiesiog beviltiškai palikdavo tiesiosiose. Variklis priėjo savo pabaigą ir teko ryžtis drastiškiems sprendimams.

Nuspręsta pas Audrių Makarską iš Supergreičio susidėti šviežią 3.0D varikliuką. Iki tol į dyzelius trasoje žiūrėdavau su šypsena, bet pamačius ką iš jų išspaudžia Vimota, bei to paties Audriaus rezultatus su savuoju sportiniu 330d, nuomonė pasikeitė. Plius viliojo unikalumas, ir aišku ekonomija, nes automobilį naudoju ir kasdien. Gana sudėtingas projektas truko porą mėnesių ir pilnai važiuojančią savo auto atgavau dieną prieš paskutinį 2010 m. Fast Lap etapą. Įdomus jausmas iš visiškai mirusio 2.5 persėsti į nežmonišką sukimo momentą turintį „trilitrį“.

Matyt bus tinkamiausias metas dar keliais žodžiais pristatyti modlist’ą

M57B30 (Supergreitis / Vimota) 230-240 AG / 450-500 Nm. Tikslūs skaičiai nežinomi, stendai nemėgsta „automatų“.

OZ Superleggera / Federal RS-R 225/45/17 semi-slickai sportui

R18 neaiškios kilmės BBS stiliaus ratai su 225/40/18 pastoviai besikeičiančiom padangom – kasdieniam laužymui.

E46 330 stabdžiai, armuotos šlangutės, Mintex skystis.

Eibach Pro Street S coiloveriai (deja, arba bus restauruojami, arba perkami Bilstein’ai)

2.91 LSD

FK išmetimas, modifikuotas, kad tiktų ir dyzeliui

Smulkmenos: M-Technik vairas, Menox hand controls’ai, OMP dirzai

Trumpai tariant: tiesiog raudonai išpaišyta „kregždė“! :)

Sukam prie jau minėto BMW konkurso Kanadoje. Kas paskatino sudalyvauti jame? Ar tikrai norėtum šio konkurso prizo (vistik tektų bent metams emigruoti)?

Paskatino pati idėja, nes jaučiuosi atitinkantis jų keliamus reikalavimus: BMW produkto supratimo, „social media“ ir interneto patirties, idealių anglų kalbos žinių bei išprotėjimu dėl BMW performanco. Jei paskaitysite taisykles, pastarasis yra vienas pagrindinių reikalavimų. Pabrėžčiau, kad nereikėtų to vadinti prizu. Tai yra darbo konkursas, jame dalyvaudamas turi atsižvelgti ar tikrai ten nuskridęs tu sugebėsi padaryti, ko reikalauja darbdavys. Emigracija manęs negąsdina,

Lietuvoje be didelio būrio puikių žmonių, neturiu ko pasiilgti. Turim pripažinti, kad autosporto požiūriu nuo pasaulio atsilikę esam ne vienu dešimtmečiu. Džiugu, kad nauja karta su nauju supratimu viską keičia.

Aišku, yra šiokių tokių kliūčių. Fizinės problemos šito reikalo tikrai nepalengvina, bet visumoje žmonės tai gerokai per daug sureikšmina. Reikėtų atsikratyti užsilikusio posovietinio požiūrio apie „invalidkes“. Pritaikyti automobilį, žinančiam ką daro žmogui ir turint rankose įrangos komplektą, netrunka nei valandos. Nuo to momento nebelieka JOKIO skirtumo ar vairuojama tradiciškai ar vien rankomis.

Tikriausiai daug kas nustebs, bet didžiausia mano paties sau sureikšminama bėda yra negalėjimas naudoti mechaninės pavarų dėžės. Tai atsiliepia ir galimų automobilių pasirinkimui, ir vairavimo malonumui, ir svarbiausia – rato laikui. Bet yra kaip yra.

Grįžtant atgal prie konkurso reikalų, mano gyvenimas, nuo tada kai nusipirkau BMW, pilnas avantiūrų. Dar neturėdamas nei teisių, nei paties BMW, nei žinodamas ar pavyks jį prisitaikyti, jau buvau tiksliai suplanavęs pirmąją kelionę į Vokietiją. Patikėkit, tada tai atrodė daug labiau neįtikinėta, nei dabartinės darbo BMW perspektyvos. Vėliau sekė kitos kelionės, sportas, porą metų netgi vienas vežiojau siuntas į D.Britaniją. Viskas yra įmanoma su atitinkamu požiūriu. Todėl dabar nulėkti iki Frankfurto ir pasėdėti kelias valandas „Boeinge“, ir nusileisti vienoje labiausiai išsivysčiusių šalių, kur gyvenimas šiomis aplinkybėmis būtų daug lengvesnis nei čia, atrodo pakankamai paprastai įgyvendinama idėja. Trūksta tik sužinoti, ar ten manęs kažkam reiks. Čia jau kitas klausimas, nuo manęs jis nebepriklauso. Nepasiseks, rasiu, ką veikti. Dabar tai reikia laikyti dar viena avantiūriška gyvenimo galimybe, kuri atėjo ir praeis. O tai sureikšminti, dėti viltis ir vėliau dėl to pergyventi būtų kvaila.

Aktyviai sportuoji savo BMW automobiliu – kokie planai šiems metams? Kur sudalyvaut, gal vėl planuojama kokia kelionė?

Tokių nenuspėjamų metų kaip šie, sunku ir prisiminti. Jei nepasiseks su Kanada, programa sportui liks tradicinė: BMW atsivedimas į formą po klampios žiemos ir bandymas sudalyvauti visuose Fast Lap etapuose. Iki tol tam trukdė ir finansiniai reikalai, ir 3.0d projektas, užėmęs visą praeitų metų pavasarį ir vasarą. Suspėjau sudalyvauti tik paskutiniame etape, bet tai irgi pasibaigė žymiaja dūmų užsklanda, nes paprasčiausiai nespėjau atitinkamai išbandyti tik ką surinkto ir dar labai neprognozuojamo automobilio. Bet laukti yra ko, BMW dyzelis labai šauniai kompensuoja „automatą“, nes gali važiuoti visomis apsukomis. Apačioje daug niutonų, viršuje pakankamai arklių.

Potencialo daug, vien iš to trumpo trasos laiko, kurį turėjau, akivaizdus bent 2-3 sekundžių skirtumas nuo buvusio 2.5 benzino. Žinau, kad gerai tų sekundžių paieškojęs ir dar surasčiau.

Kol kas beliks tik „iškuopti“ sunkios žiemos pasėkmes: susitvarkyti aplaužytas kėbulo apdailos detales, spręsti savo atgyvenusių coil’ų problemą ir tvarkyti dyzelio aušinimo bėdas.

Be BMW šią vasarą dar nusimato ir kitas labai įdomus projektėlis su visiškai kitokiu automobiliu nei dabar. Nors apie jį dabar šnekėti garsiai dar negaliu, bet ateityje pažadu straipsnį su daug foto būtent čia – į Automaną!

Ačiū už pokalbį.


Back to top button