REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Kai pagalvoji, klausimas apie ateitį dabar tapo labai jautrus. Tiek laiko prasme, tiek bendrąja. Pastarosiomis savaitėmis situacija pasaulyje keičiasi kaip niekada greitai. Ryte pabudę nežinome, kokius skaičius apie, patys žinot ką, matysime vakare. Nežinome kas bus ir tada, kai žmonija pažabos tą, patys žinot ką. Beje, saugodamas savo ir jūsų psichologinę sveikatą, apie patys žinot ką, kalbėsiu kaip apie Voldemortą, Hogvartse. Bandysiu neminėti to vardo, bet tema, neišvengiamai, susijusi.
Pastarosiomis dienomis draugų vis paklausiu kaip jie įsivaizduoja gyvenimą po karantino. Ar jie laukia kada vėl galės surengti vakarėlį, ar pasiilgo kelionių, ar, visgi, net ir atrakinus visus užraktus nepuls kurti „Facebook“ renginių ir kviesti visų į svečius. Ir mano nuostabai, visų atsakymas buvo vienodas.
Niekas tikrai nežada strimgalviais lėkti ir glėbesčiuotis vieni su kitais. „Social distancing“ – šį žodžių junginį, panašu, jau išmokome ne tik teoriškai, bet prie jo priprantame ir praktiškai, o po tiek laiko, tai iš dalies taps ir mūsų įpročiu. Kitas terminas, kurį girdėjo ar skaitė bet kuris, apie nūdienų aktualijas žinantis ne tik iš antraščių – „Flatten the curve“ (atsiprašau už anglicizmus). Tik atsakingas mūsų požiūris ir, tikėkimės laikinas, gyvenimas be didelių susibūrimų yra tie superherojų įrankiai, kuriais galima išgelbėti pasaulį. Jei tiksliau, tai tiesiog vienintelis būdas kaip galime suteikti mokslininkams laiko atlikti savo darbą, o medikams leisti atsipūsti ir dirbti žmogui pakeliamu tempu.
Bet ką tuo metu daryti mums? Mes galime būti namie, galime peržiūrėti visus serialus, perskaityti visas knygas ir jau trečią kartą per dieną nuvalyti dulkes nuo palangės. Galime ir išprotėti, nes galų gale tie keliasdešimt kvadratinių metrų pasidaro labai ankšti. Apie psichologinę sveikatą šiuo laikotarpiu kalba vis daugiau specialistų.
Aš jau eilę metų dirbu iš namų arba iš bet kur, kur yra internetas ar kompiuteris, tad šis lokdaunas iš esmės neturėjo pakeisti mano rutinos. Darbo laiko ir nepakeitė, bet dabar supratau, kad nuolatinis buvimas namie, net ir įpratus dirbti namuose, švelniai tariant nėra geriausia, kas gali nutikti žmogui. Visiems reikalingas prasiblaškymas, pabuvimas gryname ore ar tiesiog akių paganymas į gamtą, tik turime vieną problemą. Jeigu visi vienu metu pradėsime eiti prie ežero, į mišką ar į tą parkelį, kur „dažniausiai nebūna žmonių“, mokslininkams ir medikams liks tik vienas būdas mus išgelbėti – melstis.
Ir žinot, sėdžiu tuose namuose ir stogą tikrai rauna. Jau praėjo keli savaitgaliai, per kuriuos turėjau planų važiuoti fotografuoti vieną ar kitą renginį, kurių laukių mėnesių mėnesius. Bet sėdėjau namie. Sėdžiu ir dabar ir matau per langą papildomus kelis kvadratinius metrus, kurie mūsų saugią namų zoną praplečia iki begalybės. Turiu įtarimą, kad vos pasibaigus karantinui ir teoriškai atsiradus galimybei vėl buriuotis kompanijoms, mes kurį laiką daug mieliau rinksimės išeiti iš namų ir sėsti į tuos kelis papildomus kvadratinius metrus. Užvesti variklį ir važiuoti, nes tada mes saugiai per savo namų langą galėsime matyti ką tik norime. Taip, aš kalbu apie automobilį.
Važiavimas užsidarius automobilyje nekelia jokios grėsmės, o ir pats su ja nesusiduri (kalbu apie viruso grėsmę, žinoma). Degalus tik reikėtų išmokti piltis mokant už juos kortele lauke esančiuose aparatuose, o kavos, kurią visada pirkdavome degalinėje, galime pasidaryti išsinešimui dar namuose. Ir kas tada? O tada važiuoji. Ten kur akys mato, ten, kur niekada nebuvai. Retas iš mūsų buvome įpratę „palėkt savaitgaliui“ iki Lenkijos, Latvijos, Italijos ar kur tik sugalvosit, bet sienoms užsidarius atsirado proga pažinti savo mylimą gimtąjį kraštą. Pastarosiomis dienomis vis dažniau atsidarau žemėlapį ir atrandu vietų, kuriose neteko būti ir apie kurias nežinojau.
Gal ši vasara taps piknikų ir trumpų kelionių po Lietuvą sezonu? Gal atrasime savo šalį iš naujo? Gal pamilsime ją ir tapsime patriotais? Dabar, kaip niekada anksčiau, jaunajai kartai tampa aišku, kad laisvė nėra duotybė, o privilegija, tik šiuo kartu už ją turime kovoti ne ginklais, o atvirkščiai, susilaikymu ir buvimu namuose. Ir žinot ką, mes gyvename nuostabiuose namuose su daug miškų, ežerų ir kalvų, kuriuos verta aplankyti. Ir dažniausiai ten nenuveš joks autobusas ar traukinys, o prireiks mūsų taip mylimų mašinų. Turbūt už tai mes jas taip ir mylime, kad net ir tokiais laikais, kai esame suvaržyti ir privalome laikytis šiandieninių karantino taisyklių, mašinos rakteliai ir pilnas bakas degalų yra lyg gurkšnis laisvės, kurios mes visi taip norime.
Tik prisiminkime, kad su kiekvienu geru dalyku gyvenime turime elgtis labai atsargiai. Važiuodami laikykitės visų saugumo reikalavimų. Jeigu matote, kad prie pažintinio tako jau stovi penki automobiliai, gal geriau tada važiuokite kitur. Lietuva turi tiek daug plotų, kur galime saugiai pasivaikščioti. Vienas, dviese, su šuniu ar tiesiog su savo mintimis. O kartais, sakau tai iš patirties, nereikia nei lipti iš automobilio. Užtenka geros muzikos, gražaus saulėlydžio ir vingiuojančių kelių po mūsų visų bendrus namus, kuriuose gali būti gera net ir per karantiną.
Likite saugūs ir išlikite optimistais. Šie du dalykai mus išgelbės. O tada jau visi susitiksime kokioje aikštelėj, išlipsim iš savų mašinų, prieisim vis arčiau vienas kito ir tada.. tada paspausim vienas kitam ranką, nedrąsiai pažiūrėsime į akis ir pasveikinsim, kad pasaulis pasveiko, o mes pamatėme koks jis platus net neišvykstant iš Lietuvos.

Kai pagalvoji, klausimas apie ateitį dabar tapo labai jautrus. Tiek laiko prasme, tiek bendrąja. Pastarosiomis savaitėmis situacija pasaulyje keičiasi kaip niekada greitai. Ryte pabudę nežinome, kokius skaičius apie, patys žinot ką, matysime vakare. Nežinome kas bus ir tada, kai žmonija pažabos tą, patys žinot ką. Beje, saugodamas savo ir jūsų psichologinę sveikatą, apie patys žinot ką, kalbėsiu kaip apie Voldemortą, Hogvartse. Bandysiu neminėti to vardo, bet tema, neišvengiamai, susijusi.
Pastarosiomis dienomis draugų vis paklausiu kaip jie įsivaizduoja gyvenimą po karantino. Ar jie laukia kada vėl galės surengti vakarėlį, ar pasiilgo kelionių, ar, visgi, net ir atrakinus visus užraktus nepuls kurti „Facebook“ renginių ir kviesti visų į svečius. Ir mano nuostabai, visų atsakymas buvo vienodas.
Niekas tikrai nežada strimgalviais lėkti ir glėbesčiuotis vieni su kitais. „Social distancing“ – šį žodžių junginį, panašu, jau išmokome ne tik teoriškai, bet prie jo priprantame ir praktiškai, o po tiek laiko, tai iš dalies taps ir mūsų įpročiu. Kitas terminas, kurį girdėjo ar skaitė bet kuris, apie nūdienų aktualijas žinantis ne tik iš antraščių – „Flatten the curve“ (atsiprašau už anglicizmus). Tik atsakingas mūsų požiūris ir, tikėkimės laikinas, gyvenimas be didelių susibūrimų yra tie superherojų įrankiai, kuriais galima išgelbėti pasaulį. Jei tiksliau, tai tiesiog vienintelis būdas kaip galime suteikti mokslininkams laiko atlikti savo darbą, o medikams leisti atsipūsti ir dirbti žmogui pakeliamu tempu.
Bet ką tuo metu daryti mums? Mes galime būti namie, galime peržiūrėti visus serialus, perskaityti visas knygas ir jau trečią kartą per dieną nuvalyti dulkes nuo palangės. Galime ir išprotėti, nes galų gale tie keliasdešimt kvadratinių metrų pasidaro labai ankšti. Apie psichologinę sveikatą šiuo laikotarpiu kalba vis daugiau specialistų.
Aš jau eilę metų dirbu iš namų arba iš bet kur, kur yra internetas ar kompiuteris, tad šis lokdaunas iš esmės neturėjo pakeisti mano rutinos. Darbo laiko ir nepakeitė, bet dabar supratau, kad nuolatinis buvimas namie, net ir įpratus dirbti namuose, švelniai tariant nėra geriausia, kas gali nutikti žmogui. Visiems reikalingas prasiblaškymas, pabuvimas gryname ore ar tiesiog akių paganymas į gamtą, tik turime vieną problemą. Jeigu visi vienu metu pradėsime eiti prie ežero, į mišką ar į tą parkelį, kur „dažniausiai nebūna žmonių“, mokslininkams ir medikams liks tik vienas būdas mus išgelbėti – melstis.
Ir žinot, sėdžiu tuose namuose ir stogą tikrai rauna. Jau praėjo keli savaitgaliai, per kuriuos turėjau planų važiuoti fotografuoti vieną ar kitą renginį, kurių laukių mėnesių mėnesius. Bet sėdėjau namie. Sėdžiu ir dabar ir matau per langą papildomus kelis kvadratinius metrus, kurie mūsų saugią namų zoną praplečia iki begalybės. Turiu įtarimą, kad vos pasibaigus karantinui ir teoriškai atsiradus galimybei vėl buriuotis kompanijoms, mes kurį laiką daug mieliau rinksimės išeiti iš namų ir sėsti į tuos kelis papildomus kvadratinius metrus. Užvesti variklį ir važiuoti, nes tada mes saugiai per savo namų langą galėsime matyti ką tik norime. Taip, aš kalbu apie automobilį.
Važiavimas užsidarius automobilyje nekelia jokios grėsmės, o ir pats su ja nesusiduri (kalbu apie viruso grėsmę, žinoma). Degalus tik reikėtų išmokti piltis mokant už juos kortele lauke esančiuose aparatuose, o kavos, kurią visada pirkdavome degalinėje, galime pasidaryti išsinešimui dar namuose. Ir kas tada? O tada važiuoji. Ten kur akys mato, ten, kur niekada nebuvai. Retas iš mūsų buvome įpratę „palėkt savaitgaliui“ iki Lenkijos, Latvijos, Italijos ar kur tik sugalvosit, bet sienoms užsidarius atsirado proga pažinti savo mylimą gimtąjį kraštą. Pastarosiomis dienomis vis dažniau atsidarau žemėlapį ir atrandu vietų, kuriose neteko būti ir apie kurias nežinojau.
Gal ši vasara taps piknikų ir trumpų kelionių po Lietuvą sezonu? Gal atrasime savo šalį iš naujo? Gal pamilsime ją ir tapsime patriotais? Dabar, kaip niekada anksčiau, jaunajai kartai tampa aišku, kad laisvė nėra duotybė, o privilegija, tik šiuo kartu už ją turime kovoti ne ginklais, o atvirkščiai, susilaikymu ir buvimu namuose. Ir žinot ką, mes gyvename nuostabiuose namuose su daug miškų, ežerų ir kalvų, kuriuos verta aplankyti. Ir dažniausiai ten nenuveš joks autobusas ar traukinys, o prireiks mūsų taip mylimų mašinų. Turbūt už tai mes jas taip ir mylime, kad net ir tokiais laikais, kai esame suvaržyti ir privalome laikytis šiandieninių karantino taisyklių, mašinos rakteliai ir pilnas bakas degalų yra lyg gurkšnis laisvės, kurios mes visi taip norime.
Tik prisiminkime, kad su kiekvienu geru dalyku gyvenime turime elgtis labai atsargiai. Važiuodami laikykitės visų saugumo reikalavimų. Jeigu matote, kad prie pažintinio tako jau stovi penki automobiliai, gal geriau tada važiuokite kitur. Lietuva turi tiek daug plotų, kur galime saugiai pasivaikščioti. Vienas, dviese, su šuniu ar tiesiog su savo mintimis. O kartais, sakau tai iš patirties, nereikia nei lipti iš automobilio. Užtenka geros muzikos, gražaus saulėlydžio ir vingiuojančių kelių po mūsų visų bendrus namus, kuriuose gali būti gera net ir per karantiną.
Likite saugūs ir išlikite optimistais. Šie du dalykai mus išgelbės. O tada jau visi susitiksime kokioje aikštelėj, išlipsim iš savų mašinų, prieisim vis arčiau vienas kito ir tada.. tada paspausim vienas kitam ranką, nedrąsiai pažiūrėsime į akis ir pasveikinsim, kad pasaulis pasveiko, o mes pamatėme koks jis platus net neišvykstant iš Lietuvos.

REKLAMA
REKLAMAAutobilis.lt
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų