Mano automobilis

Kęstutis : „Nusipirkau kaip darbinį arklį, o gavosi…“

Kaip pasakytų kiekvieno automano močiutė – „Kantrybė – dorybė“. Tokius žodžius sau turėtų sakyti daugelis automanų, kuomet jie nusiperka antrąjį automobilį su kuriuo galėtų važinėti į darbą ir į sodą, o savaitgaliais iš garažo ištrauktų savo mylimą projektą, kuris nupieštų šypseną veide. Juk tai idealus planas, ar ne?

Kadangi visi esame automobilių entuziastai, puikiai žinote kas įvyksta po maždaug 2 ar 3 mėnesių – automobilis, kuris turėjo tarnauti kiekvieną dieną ir sugerti kiekvieną kelio nelygumą ir iškęsti kiekvienos akiplėšos durų trinktelėjimą prekybos centro aikštelėje, tampa nauju projektu. Kaip pasakytų kolegos automanai iš anapus Atlanto – „I Bought a New Daily, I Need a New Daily“. Panašioje situacijoje atsidūrė ir mūsų pašnekovas Kęstutis, kuris į mūsų akiratį buvo pakliuvęs prieš keletą metų, kuomet jo rankose buvo ištaigingas ir prabangus S klasės „Mercedes Benz“. Nuo tuometinio mūsų pokalbio praėjo trys metai, o per tuos metus niekas beveik nepasikeitė – Kęstutis vis dar pluša prie automobilių, tačiau komfortišką „banginį“ pakeitė absoliučiai kito kalibro automobilį – tai „Mercedes Benz Vito“.

Įsigijo netikėtai 

„Mercedes Benz Vito“ automobilio paskirtis visiems automanams yra labai aiški – tai erdvus, praktiškas keleivinis arba krovininis autobusiukas. Jis turi labai aiškią paskirtį šiame pasaulyje, todėl nenuostabu, jog jį vairuoja tik tam tikrų poreikių turintys vairuotojai.

Kęstutis neslepia, jog automobilis buvo pirktas dėl labai praktiškos priežasties – jis turėjo tapti darbiniu arkliu su kuriuo būtų patogu pervežti statybines medžiagas ar didesnį krovinį. Vis dėlto, lakią vaizduotę turintis automanas labai greitai sumanė praktišką „Mercedes Benz Vito“ paversti patogiu, komfortišku ir išskirtiniu, ilgoms kelionėms tinkamu automobiliu. Ir tuomet, prasidėjo kardinali vokiško autobusiuko transformacija.

Vito

Viską darė savo rankomis

Ne vieną automobilį išardęs ir surinkęs Kęstutis į naują projektą žiūrėjo kaip galimybę realizuoti savo fantazijos vaisių. Pamirškite interneto forumus, filmus ar užsienyje leidžiamus žurnalus – viskas kas buvo atlikta, iš pradžių gimė Kęstučio galvoje, o vėliau, jo rankų pagalba, ir realybėje.

Viskas prasidėjo nuo elementarių darbų – kiekvieno varžtelio išsukimo, kiekvienos detalės nuėmimo. Kadangi buvo planuojama kardinali automobilio eksterjero ir interjero transformacija, kiekvienas kėbulo lopynėlis privalėjo atrodyti nepriekaištingai.

Galinė dalis

Pirmasis rimtesnis darbas – kėbulo darbai, paruošimas kelionei į dažymo kamerą, kurioje vokiškasis „Vito“ turėjo atsikratyti ryškios mėlynos spalvos ir apsirengti tamsų, it naktis, kostiumą. Juoda spalva buvo pasirinkta neatsitiktinai, nes juoda matinė spalva padeda išryškinti agresyviau atrodančius kėbulo elementus.

Kėbulo spalva nebuvo vienintelis pokytis – į Kęstučio dirbtuves atvyko pirmosios kėbulo detalės, kurios padės pakeisti automobilio eksterjerą. Pavyzdžiui, ant bagažinės dangčio esantis spoileris – subtili, bet skoninga detalė. Tą patį galima pasakyti ir apie galinę rato arką puošianti detalė, kurio forma primena bumerangą.

Automobilio eksterjero transformacijos etapą padėjo užbaigti modifikuotas priekinis ir galinis buferiai, slenksčiai bei ant priekinių arkų esanti apdaila.

Priekinė dalis

Interjerui – didžiausias dėmesys 

Kaip ir minėjome anksčiau, buvo nuspręsta, jog naujasis šeimos narys turės tapti patogiu, komfortišku automobiliu su kuriuo būtų smagu išsileisti į ilgesnę kelionę su šeima. Dėl šios priežasties Kęstutis skyrė milžinišką dėmesį automobilio interjero atnaujinimui ir apipavidalinimui.

Gamykloje sumontuotus krėslus pakeitė šviesa oda apsiūtos sėdynės, kurios atrodo ne ką prasčiau negu naujesniuose „Mercedes Benz“ modeliuose. Be to, tos pačios spalvos oda pakeitė standartinę interjero apdailą, kuri buvo sumontuota „Vito“ gamykloje.

Atvėrus šoninės dureles pro kurias gali įlipti keleiviai, mūsų akis pasitiko keturios, ištaigingai atrodančios, oda padengtos, keturios individualios sėdynės. Kiekviena siūlė, kiekvienas odos milimetras atrodo nepriekaištingai, tačiau tuo nereikėtų stebėtis, ypač žinant kiek dėmesio mažoms smulkmenoms skiria Kęstutis.

Nuotrauka (1)

Puikus to pavyzdys – ant vairuotojo durelių esanti apdaila šalia langų valdymo mygtukų ar centrinę konsolę dengianti plastmasė, kuri dabar atrodo solidžiau ir labiau dera prie atnaujinto „Vito“ interjero. Taip, tai smulkmenos, bet jos labai stipriai prisideda prie automobilio išbaigtumo.

„Visuomet stengiuosi įsiklausyti į konstruktyvią kritiką. Ji padeda tobulėti, pašalinti trūkumus ir ateityje užbėgti įvykiams už akių, jog vėliau nereikėtų taisyti dirbtuvėse padarytų klaidų“, – kukliai prasitaria Kęstutis.

Paklausę ar tai yra galutinė „Vito“ versiją, Kęstutis iškart atšauna – „Manau, kad ne. Yra vietų, kurias norėčiau patobulinti ar pakeisti.“

Pavyzdžiui? Kęstutis vis galvoja apie orinės pakabos komplektą, kuris leistų automobilių parodose „Vito“ paguldyti ant pilvo.

Nuotrauka (14)

Gatvėje dėmesio nestokoja

Iš dirbtuvių į bendro naudojimo kelius išriedėjęs „Vito“ labai greitai sulaukė ne tik aplinkinių, bet ir automaniškų renginių komisijos dėmesio. Kęstučio teigimu, tokio didžiulio ir teigiamo dėmesio iš aplinkinių nesitikėjo net ir pačiame svajingiausiame sapne.

„Pasitaiko atveju, kuomet žmonės, kurie vairuoja naujutėlius „BMW X5“ ar „Porsche Cayenne“ prieina ir apipila mane pagyrimais. Jie nustemba gatvėje pamatę tokį autobusiuką, jiems tai nėra įprasta“, – priduria Kęstutis.

Naujuoju projektu negalintis atsidžiaugti Kęstutis taip pat neslepia, jog viešėdamas Rygoje vykusioje parodoje sulaukė pasiūlymo parduoti „Vito“.

„Atvykėlis iš Rusijos bandė mane įtikinti, jog parduočiau savo automobilį už 8000, o vėliau ir už 10 000 eurų, tačiau pagalvojus kiek buvo įdėta darbo ir meilės, noras atsikratyti šiuo projektu iškart pradingsta“, – pasakoja Kęstutis.

Nuotrauka (18)

GALERIJA

 

Back to top button