REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Antikinėje mitologijoje yra sakoma, kad kadaise, Olimpo kalno viršūnėjė gyveno visa galybė senovės graikų dievų. Legenda sako, kad kartu su jais gyvenęs Dzeusas nuo šio kalno svaidėsi žaibais žmonėms. Prisiminę šią gražią ir daugeliui gerai žinomą legendą, į savo maršrutą įtraukiame ir šį istorijomis apipintą kalną. Atvykę į kalno papėdėje esantį kaimelį iškart pastebime akį traukiantį ženklą: Olimpo kalnas! Privažiavę vietinę įžymybę, supratome, kad legendos tikroviškumu patikėti bus sunku. Jokio monumento ar konkrečių istorijos aprašymų rasti nepavyko, o ir priversti save patikėti šia legenda buvo gerokai sudėtingiau. Tačiau graikai yra tauta, kuri atvirai ir nuoširdžiai didžiuojasi savo istorija. Dėl šios priežasties pastebime, kad legenda vis dar gyva jų širdyse. Palikus Olimpo kalną, ekipažo narių nuotaikos pastebimai pagerėjo. Ne, tai ne dėl to, kad teko pamatyti mitais apipintą kalną…
Greičiausiai ir ne dėl patikimai važiuojančio mūsų automobilio. Suvokiame, kad pagaliau vykstame į Chalkidikę, kur planuojame susitikti su lietuve. Rolando sesuo Julita dirba šiame pasakiško grožio kurorte ant Egėjo jūros kranto. Jaukūs pusryčiai vietos jaunimo pamėgtoje užkandinėje bei pasivaikščiojimas miesto gatvėmis ir žydrosios jūros pakrante - taip smagiai ir nuotaikingai praleidžiame paskutinį rytą Graikijoje. Chalkidikės regionas nuo Salonikų yra nutolęs maždaug 80 kilometrų, todėl nusprendžiame, kad būtų nuodėmė nepamatyti šio uostamiesčio.
Tenka pripažinti, kad Graikija, toli gražu, nėra pati tvarkingiausia Europos valstybė, tačiau užsukus į Salonikus, susidaro įspūdis, kad šalies absoliutinti šia tema nevalia. Tvarkingos bei gražios krantinės traukte traukia čia pasivaikščioti tiek vietinius, tiek ir turistus, kurių čia yra nemažai. Miesto centras pasižymi įmantriais ir puošniais pastatais bei įžvelgiamomis senovės Romos laikų architektūrinėmis detalėmis. Salonikų miestas jau eilė šimtmečių žinomas, kaip vienas iš pagrindinių Egėjo jūros uostų. Ištisa laivų eilė, prišvartuota miesto krantinėje atrodo išties įspūdingai. Grįždami į laukiantį automobilį reziumuojame, kad Salonikai yra vienas iš gražiausių Graikijos miestų.
Apsieidami be didesnių nuotykių patraukiame Makedonijos link. Akis lepinančios kainos sugrąžino šypsenas į mūsų veidus lankantis parduotuvėse. Ir iki sostinės Skopjė atrodė, jog tai ir bus didžiausias mūsų įspūdis šioje šalyje. Didelių stebuklų čia nesitikėdami, paliekame automobilį miesto centre ir išeiname trumpam apsižvalgyti. Jeigu būtų galima trumpai išreikšti atitinkamą apibūdinimą apie Skopję, greičiausiai jis skambėtų kaip “Paminklų sostinė”. Čia jų kiek tik širdis geidžia. Atrodo visos didžiosios Makedonijos istorijos asmenybės turi po monumentą, kurių ištisa alėja puošia miesto centrą, o jo pagrindinis akcentas - milžiniška skulptūra, kuri skirta didžiąjąm užkariautojui Aleksandrui Makedoniečiui. Makedonijos sostinė paliko pakankamai jaukaus bei gražaus miesto įspūdį. Tačiau ties Skopjė mūsų kelias nesibaigia. Išsikvėpę bei pavargę žygio draugai vis dažniau užsimena apie namų trauką. Nenuostabu, kad ji po truputį pradeda tvyroti ore, žinant ir tai, jog dvi savaites, diena iš dienos mes keliaujame vis naujų tikslų link. Palikus Makedoniją prisimename, kad mums dar liko pamatyti dvi iki tol nelankytas šalis - Serbiją ir Rumuniją.
Nors tai ir tėra daugiau abstrakčios vietos, kuriose mes neturime konkretaus taško, tačiau smalsumo vedini trokštame sužinoti bent kiek daugiau apie šias valstybes.
Keliaujant Serbijos link, akimirksniu pastebime lauko temperatūros bei sąlygų pokyčius. Nepakeliamą karštį keičia rudeniška vėsa, o kaitrius saulės spindulius - intensyvus lietus. Greičiausiai dėl to pasiekta Serbijos sostinė mūsų pernelyg nejaudino.Trumpai apsižvalgę apniukusiame Belgrade, nutarėme nieko nelaukiant keliauti toliau.
Vykdami į Rumuniją prisimename senas kolegų bei draugų istorijas apie tai, kokia ši šalis atsilikusi bei apleista. Vos pasiekus šią šalį, susidaro įspūdis, jog gandai gali būti kur kas realistiškesni, nei mes tikėjomės. Saugoma Serbijos-Rumunijos siena buvo visiškai tuščia, be čionais būdingų automobilių eilių bei daugybe žmonių. Na ką gi, pasisekė. Pasienio pareigūnų ne pirmą kartą iškamantinėti apie savo kelionę, pasileidžiame į šią šalį. Ir išties, vaizdas čia tikrai nėra vertas kurorto apibūdinimo. Atrodo, kad mus pasitikusi dargana yra neatsiejama vietinio kolorito dalis. Užmiesčiai gana nykūs ir apleisti, žmonių nematyti. Kiek kitoks vaizdas vyrauja miestuose. Vakarų Rumunijoje esanti Timosoara buvo kiek gyvybingesnė, taip šiek tiek kilstelėdama visos šalies reputaciją pavargusiose keliautojų akyse.
Sočiai pavalgę pakelės užkandinėje nusprendžiame neatsigręždami judėti toliau. O toliau tik namai. Išsvajotoji Lietuva…

Antikinėje mitologijoje yra sakoma, kad kadaise, Olimpo kalno viršūnėjė gyveno visa galybė senovės graikų dievų. Legenda sako, kad kartu su jais gyvenęs Dzeusas nuo šio kalno svaidėsi žaibais žmonėms. Prisiminę šią gražią ir daugeliui gerai žinomą legendą, į savo maršrutą įtraukiame ir šį istorijomis apipintą kalną. Atvykę į kalno papėdėje esantį kaimelį iškart pastebime akį traukiantį ženklą: Olimpo kalnas! Privažiavę vietinę įžymybę, supratome, kad legendos tikroviškumu patikėti bus sunku. Jokio monumento ar konkrečių istorijos aprašymų rasti nepavyko, o ir priversti save patikėti šia legenda buvo gerokai sudėtingiau. Tačiau graikai yra tauta, kuri atvirai ir nuoširdžiai didžiuojasi savo istorija. Dėl šios priežasties pastebime, kad legenda vis dar gyva jų širdyse. Palikus Olimpo kalną, ekipažo narių nuotaikos pastebimai pagerėjo. Ne, tai ne dėl to, kad teko pamatyti mitais apipintą kalną…
Greičiausiai ir ne dėl patikimai važiuojančio mūsų automobilio. Suvokiame, kad pagaliau vykstame į Chalkidikę, kur planuojame susitikti su lietuve. Rolando sesuo Julita dirba šiame pasakiško grožio kurorte ant Egėjo jūros kranto. Jaukūs pusryčiai vietos jaunimo pamėgtoje užkandinėje bei pasivaikščiojimas miesto gatvėmis ir žydrosios jūros pakrante - taip smagiai ir nuotaikingai praleidžiame paskutinį rytą Graikijoje. Chalkidikės regionas nuo Salonikų yra nutolęs maždaug 80 kilometrų, todėl nusprendžiame, kad būtų nuodėmė nepamatyti šio uostamiesčio.
Tenka pripažinti, kad Graikija, toli gražu, nėra pati tvarkingiausia Europos valstybė, tačiau užsukus į Salonikus, susidaro įspūdis, kad šalies absoliutinti šia tema nevalia. Tvarkingos bei gražios krantinės traukte traukia čia pasivaikščioti tiek vietinius, tiek ir turistus, kurių čia yra nemažai. Miesto centras pasižymi įmantriais ir puošniais pastatais bei įžvelgiamomis senovės Romos laikų architektūrinėmis detalėmis. Salonikų miestas jau eilė šimtmečių žinomas, kaip vienas iš pagrindinių Egėjo jūros uostų. Ištisa laivų eilė, prišvartuota miesto krantinėje atrodo išties įspūdingai. Grįždami į laukiantį automobilį reziumuojame, kad Salonikai yra vienas iš gražiausių Graikijos miestų.
Apsieidami be didesnių nuotykių patraukiame Makedonijos link. Akis lepinančios kainos sugrąžino šypsenas į mūsų veidus lankantis parduotuvėse. Ir iki sostinės Skopjė atrodė, jog tai ir bus didžiausias mūsų įspūdis šioje šalyje. Didelių stebuklų čia nesitikėdami, paliekame automobilį miesto centre ir išeiname trumpam apsižvalgyti. Jeigu būtų galima trumpai išreikšti atitinkamą apibūdinimą apie Skopję, greičiausiai jis skambėtų kaip “Paminklų sostinė”. Čia jų kiek tik širdis geidžia. Atrodo visos didžiosios Makedonijos istorijos asmenybės turi po monumentą, kurių ištisa alėja puošia miesto centrą, o jo pagrindinis akcentas - milžiniška skulptūra, kuri skirta didžiąjąm užkariautojui Aleksandrui Makedoniečiui. Makedonijos sostinė paliko pakankamai jaukaus bei gražaus miesto įspūdį. Tačiau ties Skopjė mūsų kelias nesibaigia. Išsikvėpę bei pavargę žygio draugai vis dažniau užsimena apie namų trauką. Nenuostabu, kad ji po truputį pradeda tvyroti ore, žinant ir tai, jog dvi savaites, diena iš dienos mes keliaujame vis naujų tikslų link. Palikus Makedoniją prisimename, kad mums dar liko pamatyti dvi iki tol nelankytas šalis - Serbiją ir Rumuniją.
Nors tai ir tėra daugiau abstrakčios vietos, kuriose mes neturime konkretaus taško, tačiau smalsumo vedini trokštame sužinoti bent kiek daugiau apie šias valstybes.
Keliaujant Serbijos link, akimirksniu pastebime lauko temperatūros bei sąlygų pokyčius. Nepakeliamą karštį keičia rudeniška vėsa, o kaitrius saulės spindulius - intensyvus lietus. Greičiausiai dėl to pasiekta Serbijos sostinė mūsų pernelyg nejaudino.Trumpai apsižvalgę apniukusiame Belgrade, nutarėme nieko nelaukiant keliauti toliau.
Vykdami į Rumuniją prisimename senas kolegų bei draugų istorijas apie tai, kokia ši šalis atsilikusi bei apleista. Vos pasiekus šią šalį, susidaro įspūdis, jog gandai gali būti kur kas realistiškesni, nei mes tikėjomės. Saugoma Serbijos-Rumunijos siena buvo visiškai tuščia, be čionais būdingų automobilių eilių bei daugybe žmonių. Na ką gi, pasisekė. Pasienio pareigūnų ne pirmą kartą iškamantinėti apie savo kelionę, pasileidžiame į šią šalį. Ir išties, vaizdas čia tikrai nėra vertas kurorto apibūdinimo. Atrodo, kad mus pasitikusi dargana yra neatsiejama vietinio kolorito dalis. Užmiesčiai gana nykūs ir apleisti, žmonių nematyti. Kiek kitoks vaizdas vyrauja miestuose. Vakarų Rumunijoje esanti Timosoara buvo kiek gyvybingesnė, taip šiek tiek kilstelėdama visos šalies reputaciją pavargusiose keliautojų akyse.
Sočiai pavalgę pakelės užkandinėje nusprendžiame neatsigręždami judėti toliau. O toliau tik namai. Išsvajotoji Lietuva…

REKLAMA
REKLAMAAutobilis.lt
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų