Vokietijos kėbulinių automobilių žiedinių lenktynių čempionatas („DTM“) visame pasaulyje išgarsėjo dėl unikalių šio čempionato taisyklių, geriausių pasaulio lenktynininkų ir automobilių, kurie, nepaisant panašumų su salonuose stovinčiais modeliais, priminė kosminius erdvėlaivius.
Įprasta manyti, jog „DTM“ čempionate tarpusavyje pastoviai kovodavo vietinių gamintojų mašinos: „Audi“, BMW, „Mercedes-Benz“ ir „Opel“.
Vertinant vien tik per sėkmės prizmę, „Alfa Romeo“ yra vienintelis ne iš Vokietijos kilęs gamintojas, kuriam pavyko pralaužti tvirtą „Audi“, BMW ir „Mercedes-Benz“ konkurencijos šydą. Vis dėlto, „Alfa Romeo“ nebuvo vienintelis gamintojas, kuris šventai tikėjo savo galimybėmis žiedinių lenktynių čempionate.
Ford Mustang GT DTM
Europoje vykusiuose žiedinių lenktynių čempionatuose „Ford“ sugebėjo ne vieną kartą įgelti vietiniams gamintojams. Ypač Jungtinėje Karalystėje vykusiose pirmenybėse, su nuožmia ir sunkiai nugalima „Ford Sierra RS Cosworth“.
Vis dėlto, skirtingai negu kitos komandos, kurios turėjo gamintojo palaikymą, 1990-ųjų pradžioje „DTM“ trasose pasirodęs „Ford Mustang GT DTM“ buvo lepinamas privačios komandos inžinierių ir jų ambicijų.
Dėl ganėtinai elementarios automobilio konstrukcijos bei velniškai didelio pajėgumo V8 variklio, „Ford Mustang GT DTM“ buvo unikali demonstracija, jog turint ribotą biudžetą galima dalyvauti „DTM“ pirmenybėse ir tam tikrais momentais pasigalinėti su čempionato lyderiais. Bet tik tam tikrais momentais.
Geriausias „Ford Mustang GT DTM“ rezultatas buvo užfiksuotas 1993-aisiais metais, kuomet Jurgeno Feuchto metinėje sezono įskaitoje užėmė 13-ą vietą iš 44-ių.
Toyota Supra DTM
Kaip ir „Ford Mustang DTM“, taip ir „Toyota Supra DTM“ šiose pirmenybėse atsirado privačios komandos iniciatyva, kurios ambicijos ir troškimai ganėtinai stipriai prasilenkė su realybe.
„Toyota Supra“ varžyboms buvo pasirinkta dėl ganėtinai elementarių priežasčių. Jis turėjo galinių varančiųjų ratų pavarą, jame tūnojo galingas, reikalavimus atitinkantis variklis, o ir automobilio valdymo savybės trasoje tenkino ne vieną komandos specialistą. Na ir žinoma, galutinį sprendimą įtakojo ir automobilio kaina.
Deja, iš Japonijos kilusiai „Supra“ nepavyko vairuotojams pajusti ką reiškia pergalės skonis, mat dėl įvairiausių gedimų „Toyota Supra“ dažniau praleisdavo aptarnavimo zonoje, o ne trasoje.
1990 metų sezone, Philipas Mulleris sugebėjo finišuoti tik trijose lenktynėse.
Opel Kadett (E) GSi 16V DTM
Stereotipų griovėjas – taip būtų galima apibūdinti šį automobilį, kuris nuo savo varžovų skyrėsi visomis įmanomomis prasmėmis. Vėlgi, tai buvo dar vienos privačios komandos bandymas sukelti sumaištį „DTM“ čempionato rikiuotėje ir kaip bebūtų keista, jiems tai pavyko su kaupu.
Didžioji dalis varžovų turėjo galinių varančiųjų ratų pavarą, ilgus ir plačius sedano kėbulus ir kelis kartus galingesnius variklius, tuo tarpu kuklusis „Kadett“ į lenktynių trasą išvažiavo turėdamas priekinių varančiųjų ratų pavarą ir priekyje sumontuotą 2.0 litrų, 4 cilindrų benzininį variklį, gebantį išvystyti 267 arklio galias.
Ilgose tiesiosiose „Opel“, net ir pučiant palankiam vėjui, neturėjo galimybių pranokti savo galingesnius varžovus, tačiau galios trūkumą automobilis kompensuodavo posūkiuose, kuriuose jis buvo vikrus ir greitas.
Vos 800 kilogramų svėręs hečbekas stebino daug ko mačiusius žiūrovus, o ir efektingas Steffano Irmlerio vairavimas sulaukė aplodismentų ne tik iš žiūrovų, bet ir iš varžovų.
Volvo 240 Turbo DTM
Užsigrūdinęs briedis iš atšiauriosios Skandinavijos – taip šį automobilį vadindavo „Volvo“ varžovai, kurie stebėdavosi švediško bolido galimybėmis lenktynių trasoje.
Labai greitai kampuotų formų „Volvo“ įgavo skrajojančios plytos pravardę, nes juos vairavę lenktynininkai pademonstravo, jog aptakios formos sportiniams bolidams nėra būtinos.
Su šiuo automobiliu „Volvo“ gamyklinė komanda dalyvavo ne viename, bet keliuose čempionatuose vienu metu. Švediška plyta sėkmingai dalyvavo Europos žiedinių lenktynių čempionate. Ne ką prasčiau „Volvo“ komandai sekėsi ir Vokietijos pirmenybėse. Ypač 1985 metais įvykusiame čempionate, kuriame Per Sturesono vairuojamas bolidas įspūdingai laimėjo „DTM“ čempionatą.
Verta pažymėti, jog 1985 metais šis „Volvo“ automobilis čempionato žiedus nuskynė ne tik Vokietijoje. Tai jis padarė Suomijoje, Portugalijoje ir net N.Zelandijoje.
Rover SD1 3500 Vitesse DTM
Nepaisant prastos reputacijos, vienas didžiausių to meto britiškų automobilių gamintojas aktyviai reiškėsi autosporto arenoje. Britai dalyvavo kur tik galėjo, todėl nenuostabu, jog „DTM“ čempionatas buvo viena geriausių vietų pademonstruoti „SD1“ modelio galimybes lenktynių trasoje.
Lenktynėse dalyvavęs automobilis buvo aprūpintas 3.5 litro, 8 cilindrų benzininiu varikliu, kurio skleidžiamas garsas daugeliui žiūrovų asocijavosi su „Ferrari“ analogais.
Nepaisant to, „Rover“ sėkmingai įrodė savo pranašumą. Po sunkiai pranokstamo „Volvo“ dominavimo 1985-aisiais, sekančiais metais Kurto Thiimo vairuojamas „Rover“ iškovojo net tris pergales.
To pilnai pakako, jog per visą sezoną surinktų 130 įskaitinių taškų kraitis jam ir „Rover“ dovantų „DTM“ čempiono taurę.
Opel Omega 3000 DTM
„Opel“ vardas „DTM“ čempionate buvo linksniuojamas ne ką rečiau negu BMW ar „Mercedes-Benz“, tačiau šios markės inžinierių priimti strateginiai sprendimai jiems kainavo ne vieną pergalę.
Skirtingai nei BMW ar „Mercedes-Benz“, kurie turėjo kompaktiškus, lengvus ir lenktynėms lengvai pritaikomus automobilius, „Opel“ tokio pasirinkimo, deja, neturėjo, mat jų vienintelis, šiek tiek daugiau potencialo turintis pasirinkimas buvo 5 serijos BMW dydžio.
„Opel“ į lenktynių trasą išleido bolidą, kuris buvo sukurtas „Opel Omega 300 24V“ pagrindu. Bendro naudojimo keliams skirtas modelis džiaugdavosi turėdamas 204 arklio galias ir 270 Nm sukimo momentą išvystantį motorą, tačiau „DTM“ varžyboms paruoštas jėgos agregatas turėjo išvystyti žymiai daugiau.
„Irmscher“ specialistų pagalba 6 cilindrų variklio pajėgumas išaugo iki 360 – 380 arklio galių ir 338 Nm! Šis ženklus pokytis leido dideliam sedanui iki 100 km/val. įsibėgėti vos per 5,5 sekundės ir pasiekti net 300 km/val. maksimalų greitį.
Radikalus „Opel“ inžinierių sprendimas pasiteisino su kaupu. „Opel Omega 3000 24 DTM“ sugebėjo varžytis su čempionato lyderiais, tačiau pergalių, deja, jam iškovoti nepavyko. Kodėl? Dėl vienos elementarios priežasties – automobilis buvo per sunkus.
Audi 80 Quattro 2.5 DTM
Vienareikšmiškai – tai daugiausiai potencialo turėjęs bolidas, kuris dėl „Audi“ užmojų ir konflikto su Vokietijos automobilių sporto federacija, privertė šį brangų projektą uždaryti į bendrovės muziejų.
1992 metų sezone turėjęs pasirodyti automobilis turėjo 6 cilindrų, 388 arklio galias gebėjusį išvystyti variklį. Be to, vairuotojas galėjo laisva valia tachometro rodyklę laužti iki pat 10 500 aps/min. kol reikėdavo perjungti pavarą.
Techniškai – jis buvo pranašesnis už kiekvieną „DTM“ čempionato dalyvį, o tai sudomino itin kruopščiai dirbančius Vokietijos automobilių sporto federacijos narius.
Atlikus ekspertizę paaiškėjo, jog automobilis neatitinka čempionato reglamento, tačiau „Audi“ argumentuodama ginčijosi, jog yra priešingai. Vis dėlto, vėliau paaiškėjo, jog „Audi“ kurdama šį bolidą pasinaudojo keliomis taisyklių spragomis, kurių dėka jiems pavyko sukurti pranašesnį lenktynių žirgą.
