„General Motors“ norėtų, jog 120 metų gyvuojančios markės metraštis būtų sudarytas tik iš pergalingai atrodančių pasiekimų. Ir nors „Cadillac“ gali pasirgti daugiau negu vienu įspūdingu pasiekimu, vienas iš Detroito perlų turi dėl ko gėdytis.
Cadillac Fleetwood
Nevykusių „Cadillac“ automobilių gretas reikėtų pradėti nuo vos keletą metų gaminto ištaigingo ir prabangaus sedano – „Fleetwood“.
Daugeliu aspektų, tai nebuvo labai prastas „Cadillac“ inžinierių kūrinys, tačiau jis turėjo vieną ryškų trūkumą – V8 variklį.
Nuo 1981 iki 1984 metų gamintas modelis galėjo turėti pirmąją „Cadillac“ inžinierių aštuoniukę su cilindrų išjungimo technologija.
„L62“ variklis, kurį gamintojas tiesiog vadindavo V8-6-4, patenkinamai veikė tik esant dvejomis sąlygomis: teoriškai ir kai jis būdavo užgesintas.
Juokas juokais, bet už cilindrų išjungimą atsakinga „Eaton“ elektronika buvo neįtikėtinai primityvi, o tai iššaukia nepastovų šios sistemos veikimą iki tokio lygio, jog daugeliu atveju išjungdavo ne tik du ar keturis cilindrus, bet ir užgesindavo patį variklį.
Cadillac Escalade EXT
Didžiulių ir įspūdį keliančių visureigių mada labai greitai apsuko galvą visiems automobilių gamintojams. Vis dėlto, skirtingai nei iš Europos ar Japonijos kilusios markės, iš JAV kilę automobilių konstruktoriai buvo vieni pirmųjų pasiūliusių gigantiškus SUV su prabangos prieskoniu.
„Cadillac Escalade“ gimę kaip atsakas į „Lincoln Navigator“, o štai „Escalade EXT“ buvo sukurtas siekiant pasiūlyti alternatyvą „Lincoln Blackwood“.
Pagrindinė priežastis, dėl kurios „Lincoln Blackwood“ buvo beviltiškas – tai pernelyg mažos keliamosios galios, keturių varančiųjų ratų pavaros trūkumo ir sudėtingo bagažinės dangčio. O štai „Escalade EXT“ egzistavimą sunkiai pateisino net ir pati „Cadillac“.
Tai buvo per sunkus, per didelis ir nelabai greitas pikapas, sukonstruotas iš „Chevrolet Avalanche“ likučių. Vienintelis „EXT“ pranašumas prieš „Lincoln“ – ilgiau trukusi serijinė gamyba.
Cadillac Seville II
Kažkada labai seniai, jau buvęs „Aukščiausios pavaros“ vedėjas Jeremy Clarksonas, apžvelgdamas „Chrysler Crossfire“ automobilį, jo išvaizdą prilygino besituštinančio šuns pozai.
Tam tikrų paralelių su „Chrysler Crossfire“ automobiliu ir šuns daromais reikalais galima įžvelgti ir čia. Nors „Cadillac“ dizaineriai buvo įsitikinę, jog naujoviška išvaizda padės „Seville“ automobiliui išsiskirti iš kitų, tačiau didžioji dalis „Cadillac“ pirkėjų šį modelį vertino kaip prasto skonio ženklą.
Natūralu, jog prastai įvertintas automobilio dizainas turėjo įtakos „Cadillac Seville“ pardavimams. Jeigu pirmoji „Seville“ modelio karta sugebėjo surasti daugiau kaip 60 tūkst. pirkėjų, antroji „Seville“ karta vos, vos perkopė 30 tūkst. ribą.
Cadillac BLS
Kartais susidaro įspūdis, jog „Cadillac“ markę valdantys žmonės nesugeba pasimokyti iš savo pirmtakų padarytų klaidų.
Už šio nykaus automobilio atsiradimą reikėtų padėkoti Bobui Lutz’ui – tuometiniam „General Motors“ viceprezidentui, žavingam pašnekovui, automobilių entuziastai ir, regis, tinkamų sprendimų nesugebančiam priimti žmogui.
Taigi, senasis Bobas nusprendė, jog kaprizingiems europiečiams patinkantis „Saab 9-3“ gali būti tinkama platforma naujam, kompaktiškam „Cadillac“ markės automobiliui, su kuriuo bendrovė galėtų įsitvirtinti senajame žemyne.
Deja, pirmasis ir paskutinis Švedijoje surinktas „Cadillac“, išskyrus patį Bobą Lutzą, didelio įspūdžio nepadarė. Per dvejus metus vykusią prekybą Europoje buvo parduoti tik 6000 automobilio vienetų.
Cadillac Cimarron
Tai buvo pirmasis „Cadillac“ bandymas sukurti tautos automobilį. Ir natūralu, jog šis bandymas baigėsi katastrofiška nesėkme. Apskritai, „Cadillac Cimarron“ su didele persvara pirmauja kaip nesėkmingiausias, prasčiausias ir gėdingiausias bendrovės modelis.
Biudžetinio automobilio ieškantiems pirkėjams šis „Cadillac“ buvo per brangus, o įprastam „Cadillac“ pirkėjui jis buvo tiesiog neįdomus. Visgi, tik pagalvokite ar ar jūs, būdami ištikimu „Cadillac“ gerbėju norėtumėte įsigyti kompaktišką sedaną su 1,8 litro, 90 arklio galių išvystančiu varikliu.
Įspūdžio nekėlė ir tai, jog techniškai identiški broliai buvo akivaizdžiai pigesni. Jeigu pradinė „Cadillac Cimarron“ kaina anuomet siekė 12 tūkst. JAV dolerių, tai „Chevrolet Cavalier“, „Pontiac J2000“, „Oldsmobile Firenza“ ar „Buick Skyhawk“ buvo įkainoti maždaug 8 tūkst. JAV dolerių suma.
