Bandymų trasa

Prieš kelis dešimtmečius SUV tipo automobiliai turėjo atlikti gana racionalią bei šeimynišką funkciją, bet tik ne dabar. Nuolatos auganti SUV paklausa skatina gamintojus užpildyti visas įmanomas nišas, kuriose galbūt atsiras potencialus beprotis, svajojantis apie, pavyzdžiui, padidinto pravažumo kabrioletą. 

SUV vardu pavadintai automobilių rūšiai šiomis dienomis norima įdiegti visą tuziną savybių, kurios anksčiau buvo būdingos sedanams, hečbekams, universalams, vienatūriams, kabrioletams, kupė ar visureigiams. Tiesiog pasižiūrėkite į „Rolls-Royce“ ar „Bentley“ – prabangius sedanus užgožė vulgarūs „Bentayga“ ir „Cullinan“. Kadaise itin populiarius „Chrysler Voyager“ ar „Renault Espace“ vienatūrius pakeitė „septynviečiai“ „Audi Q7“ ir „Volvo XC90“, o į „Volkswagen Golf“ ar „Renault Clio“ vietą kėsinasi „Nissan Qashqai“ ir įvairios jo atmainos.

Daugelis turėjote pastebėti ir kitą tendenciją. Gamintojai siekia visus įtikinti, jog sunkesni, masyvesni ir brangesni SUV tipo automobiliai gali tapti grynakraujų sportiškų automobilių alternatyvomis. Prieš dešimtį metų ši idėja skambėjo juokingai, tačiau keletas inžinerinių pavyzdžių įrodo, kad putlesni ir su sportiškumu iš pirmo žvilgsnio nieko bendro neturintys automobiliai gali sužavėti net ir didžiausią automaną, labiau už viską vertinantį vairavimo malonumą. Tiesiog užtenka paminėti keletą pavyzdžių: „Alfa Romeo Stelvio“, „BMW X5 M“, „Jaguar I-Pace“, „Range Rover Sport“ bei „Porsche Macan“ ir „Porsche Cayenne“. Be to, kiekvienas iš jų nori būti tam tikro kėbulo tipo alternatyva. Pavyzdžiui, „Alfa Romeo Stelvio“ užima neegzistuojančio „Alfa Romeo Giulia“ universalo vietą, „BMW X5 M“ – neegzistuojančio „BMW M5“ universalo poziciją, o „Porsche“ siekia įrodyti, jog „911“ nėra vienintelis modelis šios markės gamoje, dėl kurio norėtųsi atiduoti savo organus atiduoti įvairiausiems eksperimentams.

Dabar, regis, atėjo „Volkswagen“ eilė – gamintojas nutarė, kad atėjo metas išsitraukti botagėlį ir priversti inžinierius sukurti automobilį, kuris savo esybe prilygtų vienam mylimiausių sportiškų hečbekų Europoje – „Volkswagen Golf R“.

DIZAINAS

Jeigu SUV automobilių apibrėžimą išnarstytumėte po kaulelį, labai greitai suprastumėte, jog šios keistos rūšies ratuočiai visuomet buvo poruojami su sportiškumu, atletiškumu, aktyviu gyvenimo būdu. Visgi, ne veltui ši automobilių klasė vadinasi – „Sport utility vehicle“, bet ar tai kiekvieną SUV'ą iškart padaro sportišku ir atletišku? Kad ir kaip to norėtų gamintojai, bet ne. Vietoje to, daugelis gamintojų su SUV tipo mašinomis siekė impersonuoti sėkmingus ir vairuotojų pagarbą užsitarnavusius modelius, bet net ir su tam tikromis užuominomis, juos projektavę inžinieriai neleisdavo tam tikriems modeliams išklysti iš jiems nubraižytų rėmų. Štai kodėl „Volkswagen Polo“ atmaina tapęs „Volkswagen T-Cross“ iki šiol neturi GTI versijos, o „Renault Sport“ padalinys iki šiol nesukūrė „Renault Captur R.S.“ modifikacijos, tad sulig „T-Roc R“ pasirodymu tampame istorinio įvykio liudininkais, mat tai pirmasis šios bendrovės kompaktinės SUV brolijos išsišokėlis.

Pastarąjį išsireiškimą, tiesą sakant, vertėtų įterpti į kabutes, nes „Volkswagen“ įprastai nėra linkusi imtis drąsių, dar nematytų dizaino sprendimų, dėl kurių jie galėtų grumtis gražiausių automobilių konkursuose. Tai tiesiog nėra šios bendrovės tikslas, bet tai galime laikyti privalumu. Ypač šiandien, kai ant kiekvieno kampo galima išvysti kokį nors „šedevrą“, dėvintį nereikalingus aksesuarus, jokio poveikio neturinčius spoilerius ar difuzorius. Todėl šiandien „Volkswagen T-Roc R“ subtilumas ir sugebėjimas skoningai užslėpti tikrąsias automobilio savybes yra ta tendencija, kurios populiarinimo peticiją pasirašytume nemirktelėję.

Bendrame eismo sraute, ypač jeigu automobilis atvažiuoja priešinga kryptimi, vargu ar sugebėtumėte greitai suprasti, jog pro jus ką tik praskriejo retkarčiais baubianti ir sparčiai akceleruojanti „T-Roc R“ versija. Vis dėlto, jeigu užsimanytumėte pradėti žaidimą – „Aš sugebėsiu atskirti dyzelinį „T-Roc“ nuo sportinio „T-Roc R“, tuomet čia ir dabar pažvelkite į pirmąją „Volkswagen“ dizainerių paliktą užuominą, esančią priekiniame buferyje. Ten rasime juodu plastiku apgaubtą, vertikalų LED dienos žibintą. Kodėl tai svarbu? Nes standartiniame modelyje toje pačioje vietoje rastume pieno butelio formos šviesos elementą, kuris atlikdavo LED dienos žibinto ir posūkio signalo funkciją.

Akivaizdžiausias įrodymas, jog tai nėra eilinė „T-Roc“ versija, slypi galinėje dalyje. Pradėję automobilį nužvelginėti nuo viršaus į apačią, akims priartėjus prie sutrūkinėjusio asfalto pamatysite keturis vamzdžius, pro kuriuos praeiviai galės klausytis kokiu balsu dainuoja (arba atvirkščiai) automobilyje esantis variklis. Prie to dar pridėkite didesnio skersmens ratlankius su žemo profilio padangomis ir ... kaip ir viskas. „Volkswagen“ visuomet mokėjo visapusiškai išpildyti diskretiškumo ir sugebėjimo pranykti minioje formulę, bet šį kartą atrodo, jog gamintojos darbuotojai pranoko patys save.

INTERJERAS

Pastarąjį dešimtmetį „Volkswagen“ vairuotojams suprojektuota gerovė buvo liaupsinama ir visomis įmanomomis prasmėmis giriama: puiki surinkimo kokybė, didžioji dalis panaudotų medžiagų atkeliavo ne iš antrarūšių tiekėjų. Ir nors interjero stilistika nesugebėdavo sužadinti fantazijos, tačiau daugelis sprendimų būdavo logiški, lengvai perprantami ir tiesiog – neužknisdavo ilgalaikėje perspektyvoje. Visgi, pastaruoju metu matoma tendencija neturėtų pradžiuginti ilgamečių, ištikimiausių „Volkswagen“ fanatikų.

Kadangi „Volkswagen T-Roc“ turėjo tapti „Volkswagen Golf“ krosoveriška atmaina, mes tikėjomės, jog didesnio pravažumo automobilis gaus visas gerąsias „Golfo“ savybes, bet taip, deja, neįvyko. Nors interjero stilistinė pusė vertė džiaugtis panašumais, tačiau kokybinio pojūčio prasme „T-Roc“ nuo „Golfo“ buvo nutolęs kaip ir sąmokslų teorijų kūrėjai nuo sveiko proto. Tad ar „Volkswagen“ sugebėjo ištaisyti pigumo įspūdį beveik 50 tūkst. eurų kainuojančiame „T-Roc R“?

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog visi reikiami prieskoniai yra čia. Džiuginančio skersmens ir storio vairas, kūną jaukiai priglaudžiančios sėdynės, puikiame aukštyje sumontuota kairei kojai skirta atrama, funkcionali multimedija bei skaitmeninis prietaisų skydelis. Konkretūs elementai – išskirtinai „Volkswageniški“ ir patogūs naudoti, bet didžiausia problema, deja, vis tiek išlieka pavidalas, į kurį visi tie prietaisai įvilkti.

Jeigu prietaisų skydelį ar multimediją juosianti apdaila yra pakenčiamos kokybės, tai vidinė durų apdaila ar transmisijos tunelis verčia pagalvoti, kaip stipriai buvo tarkuojamas skyrius, atsakingas už kaštų taupymo programą. Tai vienu metu erzina ir kelia pyktį, nes visi žinome, jog „Volkswagen“ gali ir moka geriau, tad dabar telieka tikėtis, jog atnaujinta „T-Roc“ modelių gama sugebės ištaisyti šią grubią klaidą.

DINAMIKA

Šimtą kartų apdainuota, ne vieną kartą peikta, bet prieš kurį laiką pasirodžiusi jau ketvirtoji „EA888“ benzininių variklių šeima buvo pasirinkta tam, jog galėtų griežti pagrindiniu smuiku „Volkswagen T-Roc R“ automobilyje, bet tai neturėtų jūsų nustebinti.

Žinoma, pačiose audringiausiose svajose galėtume panorėti, jog „T-Roc R“ turėtų nuostabų „Audi“ 5 cilindrų motorą, bet tegu tai ir telieka svajonėmis.

Taigi, ką mes čia turime? Turime motorą, išvystantį 300 arklio galių ir 400 Nm sukimo momentą. Jis – absoliučiai identiškas „Golf R“, tad čia nieko naujo, bet ir nieko blogo. „T-Roc R“ taip pat turi tą pačią „DSG“ transmisiją kaip „Golf R“, tad ar jau norite išgirsti, jog šis SUV pasižymi tokiomis pačiomis dinaminėmis savybėmis kaip ir anksčiau minėtas hečbekas?

Žvelgiant į sausus skaičius gamintojo brošiūroje, iš tikrųjų, norisi pasakyti, jog „T-Roc R“ yra beveik toks pats greitas kaip ir „Golf R“. Pastarasis iki 100 km/val. įsibėgėja per 4,8 sekundės, o štai „T-Roc R“ – per 4,9 sekundės. Absoliučiai minimalus skirtumas, kurio kasdienybėje tiesiog nepajusite.

Tad jeigu vairuotojo sėdynę užleisite savo jaunesniam aš, tuomet labai greitai suprasite, jog „T-Roc R“ – nepadoriai greitas ratuotis, kuris trumpas atkarpas tarp posūkių gali įveikti įspūdingu tempu. Ypač naudojant „Race“ režimą, kurį aktyvavus variklis išvysto maksimalų pajėgumą, o transmisija veikia agresyviausiu režimu. Vėlgi, juntame akivaizdžias sąsajas su „Golf R“.

Nemažą krykštavimų dozę suteiks ir efektyviai bei teatrališkai veikianti „Launch Control“ sistema. Pastaroji, beje, sukelia dvejopą efektą. Iš pradžių staigi automobilio akceleracija privers galvą atsiremti į atlošą, o kai ateis metas stabdyti, „Launch Control“ naudojimo padariniai privers visus daiktus buvusius ant galinės sėdynės katapultuotis į priekį. Žinoma, tokia vairavimo maniera kaip reikiant išaugina variklio apetitą degalams, bet kam tai rūpi, kai automobilis skatina su juo žaisti?

Dinamikos prasme – jis šaunus. Vien dėl to, jog savyje turi vieną šauniausių modernių keturcilindrių variklių. Ypač, kai kalbame apie absoliučią dinamiką bei lengvumo pojūtį tachometro rodyklei kopiant į raudonąją zoną. Liūdesį kelia tik viena dalykas – „Akrapovič“ išmetimo sistema, kuri, varikliui pasiekus 3000 sūkių ribą, pradeda baubti kaip brangus vokiškas siurblys. Tai – tiesiog neverta investicijų opcija, kuri „Volkswagen“ kainoraštyje įvertina keliais tūkstančių eurų.

VALDYMAS

Susipažinus su pagrindiniu „Volkswagen T-Roc R“ elementu – varikliu, dabar atėjo metas sužinoti kaip visų komponentų visuma veikia ten, kur kyla geriausios mintys – kelyje.

Jeigu variklio suteikiamos dinaminės savybės kelia daugybę asociacijų su daugelio išgirtu „Golf R“, tai važiavimo savybių kategorijoje „T-Roc R“ tikrai nėra „Volkswagen“ bestselerio klonas.

Akivaizdu, jog tarp „Golf“ ir „T-Roc“ rastume gausybę konstrukcinių skirtumų, kurie net ir pačioje palankiausioje situacijoje nepadėtų jų laikyti privalumais. „Volkswagen“, siekdama sumažinti atotrūkį nuo savo brolio, sportiškai „T-Roc R“ versijai suteikė keletą naudingų priedų bei patobulinimų.

Pavyzdžiui? „Haldex“ modulis buvo patobulintas, jog galėtų greičiau ir efektyviau nusiųsti reikiamą variklio galios injekciją į galinius ratus. Viso to efektas? Išvažiavus iš gana aštraus posūkio galima pajusti kaip automobilį į priekį labiau stumia galinė dalis, o priekinė dalis tam tikrose situacijose sugeba išlikti neutrali ir nesukelianti šalutinio efekto – priekinių ratų nepasukamumo. Žinoma, išjungus visas pagalbines sistemas galinę dalį galite priversti ir slystelėti.

Naudingų pakeitimų sąrašą taip pat būtų galima pratęsti paminėjus, jog „T-Roc R“ turi iš aliuminio pagamintą priekinį traversą (to, bent jau 7-os kartos, „Golf R“ neturi), kuris, gamintojo teigimu, turėtų sumažinti priekinės dalies svorį ir tuo pačiu suteikti jai taip trokštamo vikrumo automobilyje, kuris už „Golf R“ yra sunkesnis maždaug 60 kilogramų. Kita vertus, bet kokie bandymai atsikratyti viršsvorio – sveikintini. Kaip ir inžinierių sprendimas į „T-Roc R“ sumontuoti „Golf R Performance Pack“ versijoje randamą stabdžių sistemą.

Galų gale, didžiausią nuostabą kelia tai, kaip efektyviai „T-Roc R“ sugeba įveikti trumpas atkarpas tarp posūkių. Beveik be priekaištų veikiantis variklio ir transmisijos tandemas leidžia efektyviai išnaudoti ant lėkštutės padėtą sukimo momentą, tad atradus sau tinkamą ritmą „T-Roc R“ gali tapti labai rimtu instrumentu siekiant prasilėkti su vėjeliu. Ypač atsižvelgiant į automobilio tipą, kuris nuo pat pradžių nebuvo suprojektuotas tam, ko mes iš jo norime dabar.

Jeigu šių kompaktiškų visureigiškos išvaizdos automobilių gretose jis kelia įspūdį, jis vis tiek nėra toks eiklus, atletiškas ir vikrus kaip analogiškas „Golf R“. Veiksmingas, bet ne įspūdingas.

EKSPLOATACIJA

Bilietas į greitų automobilių klubą niekada nebuvo pigus. Žinoma, tai priklauso nuo vairuotojo poreikių, bet jeigu pažvelgtume į sportiškų automobilių piramidės apačią, joje rastume vos porą kandidatų: „Abarth 595“ bei „Volkswagen Up! GTI“. Dar prieš kurį laiką „Renault“ gamino „Twingo GT“, bet šis modelis turėjo pasitraukti iš serijinės gamybos dėl variklio, kuris neatitiko atsinaujinusių taršos emisijų.

Tiek „Abarth 595“, tiek „Volkswagen Up! GTI“ į šį ekskliuzyvinį klubą leidžia įžengti savo kišenėje turint maždaug 18-19 tūkst. eurų. Norite daugiau? Tuomet pradedate žvalgytis į „Fiesta ST“, kur įkainota 26 tūkst. eurų suma. Neužtenka ir to? „Hyundai i30“, „Renault Megane R.S“ ir „Volkswagen Golf GTI“ paprašys atseikėti ne mažiau kaip 30 tūkst. eurų.

Jau turėjot suprasti, jog nuolatos augantis apetitas proporcingai augina ir potencialaus automobilio kainą. Tad jeigu brangiausia normali „T-Roc“ versija kainuoja 35 tūkst. eurų, tai sporto salėje pabuvojusi modifikacija bus įkainota 44 322 eurų suma. Tai – nemaža suma, bet pagrindiniai „Volkswagen T-Roc R“ konkurentai kainuoja ne ką mažiau. Štai – „Audi SQ2“ kainuoja nuo 45 tūkst. eurų, o „Mini Countryman JCW“ bus prisišvartavęs arčiau 50 tūkst. eurų ribos.

Sportininko ambicijas demonstruojantys SUV tipo automobiliai nėra ką tik iš burtininko kepurės ištrauktas stebuklas, tačiau kad ir kokį inžinerinį šedevrą sugebėtų sukurti talentingiausi pasaulio inžinieriai, jis vis tiek negali paneigti elementarių fizikos dėsnių. 

Sportiškas SUV – dabar ir po dešimtmečio juokingai skambėsianti frazė, kuri padės apibūdinti automobilius, pretenduojančius užimti tradicinio sedano ar hečbeko vietą. Kad ir kaip neįprastai tai skamba, anksčiau ar vėliau, tai taps absoliučia norma.

Vis dėlto, jeigu „Volkswagen Golf R“ yra universalus gausybės puikių savybių rinkinys, tai „Volkswagen T-Roc R“ tėra, mūsų nuomone, statuso simbolis, eksperimentas, siekis išnaudoti ant bangos vis dar besilaikančią SUV automobilių madą, nes apart čiut–čiut didesnės kėbulo prošvaisos, ši „T-Roc R“ versija neturi nei vienos savybės, dėl kurios norėtųsi įsigyti jį, o ne analogišką „Volkswagen Golf R“.

Kita vertus, atsižvelgiant į automobilio tipą bei paskirtį, stovėdamas šalia savo pagrindinių konkurentų („Audi SQ2“ ir „Mini Countryman JCW“), šis „Volkswagenas“ atrodo kaip išskirtinai rimtas įrankis siekiantiems patirti maksimalų vairavimo malonumą.

MUMS PATIKO

• Vienas žvaliausių keturių cilindrų variklių rinkoje
• Pakaba nėra tokia standi, jog atbaidytų nuo minties automobiliu naudotis kiekvieną dieną
• Geriau subalansuotas sportiškam važiavimui negu „Audi SQ2“
• Vykusi konversija iš nuobodžiai atrodančio krosoverio į sportišką, aukštesnio stoto hečbeką
• Toks pats praktiškas kaip ir standartinis „T-Roc“

MUMS NEPATIKO

• Iš kelis tūkstančius kainuojančios „Akrapovič“ išmetimo sistemos tikėjomės daugiau „garso ir šviesų“
• Automobilis kainuoja kaip „Golf R“, tačiau kokybės pojūtis toks pats kaip ir standartiniame „T-Roc“
• Vairuojant tokį automobilį nesinori skųstis dėl kuro sąnaudų, bet variklis pasižymi nemažu apetitu net ir važiuojant ekonomiškai
• Tipiniai „DSG“ bajeriai. Kartkartėmis pasitaikantis trūkčiojimas pajudant, uždelstas pavaros perjungimas siekiant staigiau pagreitėti naudojant bet kurį važiavimo režimą (išskyrus „Race“).